Šviežia/supuvę

Mūsų kasdienybėje šie du kraštutinumai – tai, kas šviežia, ir tai, kas jau supuvę – niekada neegzistuoja atskirai. Jie dalinasi ta pačia erdve ir tuo pačiu laiku. Nauja gyvybė, šviežios idėjos ar gražiausios akimirkos dažnai dygsta tiesiai iš to, kas jau yra pasenę, sunykę ar sugriuvę.

Šis paveikslas tyrinėja šį natūralų, bet kartais nepatogų virsmą. Darbe susitinka šviesa ir tamsa, gaiva ir irimas. Kūrinys primena, kad gyvenimas nėra sterilus – jame grožis ir destrukcija visada eina kartu, vienas kitą papildydami ir maitindami. Tai pasakojimas apie neišvengiamą ciklą, kuriame kiekviena pabaiga tyliai ruošia vietą naujai pradžiai.